Kaune jau kuris laikas veikia savotiška lygiagreti informacijos sistema. Kol didieji portalai dar renka komentarus ir laukia oficialaus patvirtinimo, kaimynų grupėse „Facebook” ar „Telegram” kanaluose žinia apie avariją Savanorių prospekte, uždarytą gatvę ar staiga atsiradusią eilę prie naujos parduotuvės jau būna aptarta iš visų pusių.
Tai nėra kažkas naujo pasaulyje, bet Kaune ši tendencija turi savitą atspalvį. Miestas nėra tokio dydžio, kad informacija nuskęstų anonimiškume, bet pakankamai didelis, kad žinių srautas neišseikštų per kelias valandas. Todėl vietinės bendruomenės grupės tapo tarsi neoficialiu miesto pulsu.
Kodėl kaimynai sužino greičiau
Paprasta – žmogus, stovintis kamštyje ar matantis dūmus pro langą, parašo iškart. Nereikia laukti redaktoriaus patvirtinimo, nereikia formuluoti antraštės su raktažodžiais paieškos sistemoms. Tiesiog nuotrauka, du sakiniai, ir jau po kelių minučių dešimtys žmonių žino, kad geriau rinktis kitą kelią į darbą.
Žiniasklaidai reikia laiko patikrinti faktus, susisiekti su tarnybomis, parašyti korektiškai. Tai suprantama ir iš esmės teisinga – taip ir turėtų būti. Bet realybėje tai reiškia, kad kol žinia pasiekia portalą, kaimynų grupėje ji jau būna aptarta, pakomentuota, o kartais ir su papildoma informacija, kurios oficialiuose šaltiniuose apskritai nebūna.
Ne visada tikslu, bet dažnai greičiau
Žinoma, tokia sistema turi ir savo silpnybių. Pirminė informacija būna netiksli, kartais perdėta, kartais tiesiog klaidinga. Girdėjau ne vieną istoriją, kai „gaisras” pasirodė esąs tik dūmai nuo kepsninės, o „apiplėšimas” – nesusipratimas tarp kaimynų. Bet tai retai kam trukdo – žmonės vertina greitį, o ne tikslumą iki paskutinės detalės.
Įdomu tai, kad ši sistema veikia ir kaip savotiškas filtras. Jei informacija kartojasi keliuose šaltiniuose, keliose grupėse, ji tampa patikimesnė net be jokio oficialaus patvirtinimo. Kauniečiai išmoko skaityti tarp eilučių – kas rašo, iš kokio rajono, ar tai pirmas kartas, kai tas žmogus dalinasi informacija.
Cenzūros klausimas
Straipsnio pavadinime minima „cenzūra” – čia verta paaiškinti, ką tai reiškia praktikoje. Ne apie draudimus kalbama, o apie tai, kad oficialūs šaltiniai dažnai vengia tam tikrų temų arba pateikia jas švelniau, nei mato žmonės vietoje. Komunalinės problemos, savivaldybės sprendimai, kurie sukelia nepasitenkinimą – apie tai kaimynų grupėse kalbama tiesiai, be diplomatijos.
Kartais tai atrodo grubu, kartais – nesąžininga konkrečiam pareigūnui ar institucijai. Bet būtent šis tiesumas ir traukia žmones. Jie nori žinoti, kas vyksta jų gatvėje, be filtrų ir be reikalo laukti, kol tai taps „tinkama publikuoti” žinia.
Kas lieka po visko
Galų gale, tai nėra konkurencija tarp žiniasklaidos ir kaimynų grupių – abi sistemos turi savo vietą. Viena duoda greitį ir betarpiškumą, kita – patikrinimą ir kontekstą. Kaunietis, gyvenantis Šilainiuose ar Dainavoje, dažniausiai naudoja abu šaltinius vienu metu, nesąmoningai lygindamas informaciją.
Įdomiausia tai, kad ši lygiagreti sistema neišnyks, net jei žiniasklaida taptų greitesnė. Žmonėms patinka jausti, kad jie patys yra dalis informacijos srauto, o ne tik jos gavėjai. Todėl kol egzistuos kaimynų grupės, telegramo kanalai ir vietinės bendruomenės, Kaunas ir toliau sužinos apie save greičiau, nei apie tai parašys bet kuris portalas.
