Kai miestas tampa per didelis
Daniela – 34 metų Kauno gyventoja, kuri prieš trejus metus metė vadybininkės darbą, išsinuomojo sklypą netoli Garliavos ir dabar augina daržoves, dirba nuotoliniu būdu kelis valandas per dieną ir sako, kad pirmą kartą gyvenime jaučiasi gerai. Tokių žmonių Kaune – ir ne tik Kaune – daugėja. Ir tai verčia susimąstyti: kas gi nutiko su tuo miestu, kurį mes taip ilgai statėme kaip gyvenimo idealą?
Atsakymas, deja, nėra romantiškas. Žmonės nebėga į alternatyvų gyvenimą dėl to, kad staiga atrado vidinę harmoniją ar perskaitė tinkamą knygą. Jie bėga, nes miestas juos išspjovė – arba bent jau taip jautėsi.
Kauno problema nėra unikali, bet yra konkreti
Kaunas pastaraisiais metais daug investavo į savo įvaizdį. Modernios erdvės, kultūros renginiai, „Europos kultūros sostinė” – visa tai tikra ir matoma. Bet lygiagrečiai auga nuomos kainos, spūstys, triukšmas ir tas specifinis jausmas, kad gyveni ne savo gyvenimą, o kažkokį kolektyvinį scenarijų, kurį kažkas parašė už tave.
Daniela pasakoja, kad Kaune ji dirbo nuo ryto iki vakaro, mokėjo brangiai už butą, kurį matydavo tik tamsoje, ir savaitgaliais stovėdavo eilėse parduotuvėse tarp tokių pačių pavargusių žmonių. „Aš net nežinojau, kaip atrodo rytas be aliarmo,” – sako ji. Tai neskamba kaip gyvenimo filosofija. Tai skamba kaip išsekimas.
Alternatyvus gyvenimas – ne atostogos
Čia reikia būti sąžiningam. Dalis žmonių, kurie „renkasi alternatyvą”, po metų tyliai grįžta atgal. Nes romantika baigiasi, kai reikia žiemą kūrenti krosnį, spręsti vandens problemas arba suvokti, kad artimiausias gydytojas – už 40 kilometrų. Daniela tai žino ir neslepia: „Pirmą žiemą norėjau viską mesti. Bet paskui supratau, kad sunkumai čia – mano, o ne kažkieno kito primesti.”
Tai esminis skirtumas. Mieste žmogus dažnai kenčia nuo problemų, kurias sukūrė sistema – transportas, darbo kultūra, socialiniai lūkesčiai. Kaime kenčia nuo problemų, kurias sukūrė pats arba gamta. Psichologiškai tai – skirtingi dalykai.
Tačiau idealizuoti šio pasirinkimo irgi nereikėtų. Ne visi gali sau leisti nuotolinį darbą. Ne visi turi santaupų pirmajam etapui. Ir ne visi turi Danielos charakterį – gebėjimą ištverti nepatogumą be socialinio tinklo patvirtinimo.
Tai, ką miestas turėtų išgirsti, bet tikriausiai neišgirs
Žmonių, renkančių alternatyvų gyvenimą, skaičius – tai ne madinga tendencija ir ne socialinis eksperimentas. Tai simptomas. Kai vis daugiau žmonių sako „nebegaliu taip gyventi” ir iš tikrųjų kažką keičia – ne tik pasiskundžia feisbuke – tai reiškia, kad kažkas miesto modelyje yra sugedę.
Kauno savivaldybė gali statyti fontanus ir organizuoti festivalius. Tai gerai. Bet jei žmogus grįžta namo po darbo ir jaučiasi tuščias, jei jis negali sau leisti normalaus buto, jei jo darbas – tik priemonė išgyventi, o ne gyventi – jokie fontanai to neužmaskuos ilgam.
Daniela nėra herojė ir pati to nesako. Ji tiesiog žmogus, kuris rado sau tinkamą sprendimą. Bet klausimas, kurį jos pasirinkimas užduoda, lieka atviras: kodėl tiek daug žmonių turi bėgti iš miesto, kad pradėtų gyventi? Ir ar mes tikrai norime į jį atsakyti – ar tik apsimesti, kad jo nėra?
