Biurokratija, kuri varo iš proto
Kaunas mėgsta save vadinti antruoju Lietuvos miestu, modernumo ir progreso simboliu. Bet paklauskite bet kurio kauno gyventojo, kaip sekėsi paskutinį kartą susitvarkyti kokį nors paprastą reikalą – gauti pažymą, išspręsti komunalinį ginčą ar tiesiog gauti atsakymą iš savivaldybės – ir pamatysite veidą, kuriame atsispindi kažkas tarp nuovargio ir tylaus siaubo.
Būtent čia į sceną įžengia tokie projektai kaip Daniela – Kauno miesto virtualus asistentas, kuris turėtų padėti gyventojams orientuotis toje biurokratinėje džiunglėje. Ir žmonės tikrai naudojasi. Klausimas tik – kodėl to apskritai reikia?
Problema yra ne technologijoje
Lengva sušukti „oho, dirbtinis intelektas, kaip modernu” ir nueiti toliau. Bet jei miestas veiktų taip, kaip turėtų, ar reikėtų atskiro įrankio, kuris paaiškintų, kaip tame mieste gyventi? Tai šiek tiek primena situaciją, kai vietoj to, kad pataisytum nutekėjusį čiaupą, nusiperki kibirą ir laikai jį po juo.
Kauno gyventojai vis dažniau ieško alternatyvių kelių – ne todėl, kad jiems patinka eksperimentuoti, o todėl, kad oficialūs kanalai per dažnai reiškia: laukimas, perkėlinėjimas nuo vieno specialisto prie kito, ir galiausiai atsakymas, kuris neatsako į klausimą. Daniela, pokalbių robotai, Facebook grupės, kaimynų patarimai – visa tai yra simptomas, ne sprendimas.
Kas iš tikrųjų vyksta
Žmonės nėra kvaili. Jie greitai išmoksta, kur gauti atsakymą greičiau. Jei virtualus asistentas per dvi minutes pasako, kokių dokumentų reikia norint gauti socialinę išmoką, o skambinant į savivaldybę tenka laukti dvidešimt minučių ir vis tiek išgirsti „perskambinkite rytoj” – pasirinkimas akivaizdus.
Tačiau čia slypi ir pavojus. Kai alternatyvūs sprendimai tampa per daug patogūs, sistema nustoja jausti spaudimą keistis. Kodėl taisyti procesus, jei žmonės jau rado apėjimo kelią? Tai patogi situacija institucijoms ir labai nepatogi ilgalaikei miesto raidai.
Kai apėjimo kelias tampa pagrindiniu keliu
Daniela ir panašios iniciatyvos nėra blogis – toli gražu. Jos realiai padeda realūs žmonėms. Bet būtų naivu manyti, kad tai yra miesto valdymo brandos ženklas. Tai greičiau gaisro gesinimas, kai reikėtų pergalvoti, kodėl namai taip dažnai dega.
Kaunas nori būti Europos kultūros sostinės paveldą nešantis miestas, startuolių ekosistema, jaunų žmonių traukos centras. Visa tai skamba gerai ant plakatų. Bet miestas, kuriame gyventojai sistemingai ieško būdų apeiti oficialius kanalus, turi rimtą klausimą sau užduoti: ar mes kuriame miestą žmonėms, ar žmonės prisitaiko prie miesto?
