Kaip viskas prasidėjo
Praėjusį rugsėjį nusprendžiau atlikti eksperimentą, kurio, tiesą sakant, bijojau. Savaitė be „Instagram”, „Facebook” ir „TikTok”. Skamba paprastai, bet kai suvoki, kad telefoną tikrini vidutiniškai kas dvidešimt minučių, tai jau atrodo kaip rimtas iššūkis. Mano vardas Daniela, gyvenu Kaune, ir šis eksperimentas pakeitė mano požiūrį į tai, kaip leidžiu laiką.
Pirmoji diena buvo beveik juokinga. Ryte atsikėliau ir instinktyviai ištiesiau ranką telefono link. Atsidariau programėlę, kuri turėjo blokuoti socialinius tinklus, ir tiesiog gulėjau lovoje, nežinodama, ką daryti su savimi. Tai buvo pirmas ženklas, kad problema tikrai egzistuoja.
Kas nutiko per pirmąsias tris dienas
Pirmosios dienos buvo nepatogios. Jaučiau kažką panašaus į nerimą, ypač vakare, kai paprastai praleisdavau bent valandą slinkdama per naujienas. Vietoj to atsisėdau ir perskaičiau pusę knygos, kuri gulėjo ant stalo jau tris mėnesius.
Antrą dieną pastebėjau, kad mano mintys tapo ramesnės. Nebebuvo to nuolatinio triukšmo – kas ką pasakė, koks naujas ginčas internete, ką valgė kažkieno draugė Barselonoje. Trečią dieną pradėjau pastebėti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau: kaip atrodo dangus ryte, kad mano kaimynė visada grįžta namo apie šeštą vakaro, kad kavos aparatas daro keistą garsą.
Vidurio krizė ir lūžio taškas
Ketvirtą dieną norėjau mesti viską. Atrodė, kad praleidu kažką svarbaus. Kas, jei draugai kažką organizuoja? Kas, jei nutiko kažkas reikšmingo? Šis baimės jausmas buvo įdomus pats savaime, nes, kai pagalvojau racionaliai, draugai gali paskambinti, o pasaulio naujienas galiu perskaityti ir kitaip.
Lūžio taškas atėjo penktą dieną. Susitikau su drauge kavos ir pastebėjau, kad pirmą kartą per ilgą laiką buvau visiškai ten, tame pokalbyje. Nefotografavau kavos. Netikrinau, ar kas nors pažymėjo mane nuotraukoje. Tiesiog kalbėjomės, ir tas pokalbis buvo vienas geriausių per pastaruosius mėnesius.
Ko išmokė savaitė tylos
Grįžus prie socialinių tinklų, jie atrodė kitaip. Mažiau svarbūs. Supratau, kad didžioji dalis turinio, kurį vartojau, nesuteikė man nieko realaus, tik iliuziją, kad esu informuota ir socialiai aktyvi.
Dabar naudoju socialinius tinklus sąmoningiau: dvidešimt minučių ryte, dvidešimt vakare. Telefonas naktį lieka kitame kambaryje. Tai nedideliai pakeitimai, bet jų poveikis yra juntamas.
Tai, ką norėčiau, kad žinotumėte
Šis eksperimentas nebuvo revoliucija. Nepasakysiu, kad tapau visiškai kitokiu žmogumi ar kad socialiniai tinklai yra blogis. Bet savaitė be jų parodė, kiek daug laiko ir dėmesio atiduodame dalykams, kurie mums iš tikrųjų nėra svarbūs. Kasdienybė be nuolatinio ekrano triukšmo turi savo ritmą, ir tas ritmas yra ramesnis, nei buvau įpratusi. Galbūt kartais verta tiesiog išjungti telefoną ir pamatyti, kas lieka.
